fall seven times, stand up eight

Visi gyvenime turime tikslą, dėl kurio kas dieną keliames, kas dieną šypsomes, kas dieną kovojame. Bet kartais ateina tokia akimirka, kai, rodos, nebegali pakelti to, ką duoda likimas. Suspaudi kumščius, sukandi dantis, nuryji sūrias ašaras ir apsiginklavęs dirbtine šypsena kovoji toliau. Bet ką daryti, kai net ir tada ateina silpnumo akimirka, kai nebegali nieko, tik sukniubti ir leisti jausmams veržtis iš Tavęs? Kai spaudžia gerklę ir nebegali pasakyti nė žodžio? Kai viskas išslysta iš po kojų… Visi aplink kartoja, kad visada siektume ko norime, kad niekada nepasiduotume, kovotume iki galo. Tačiau kartais toje kovoje jėgos būna labai nelygios..Iš kur tada semtis jėgų?

enjoy the view

trečia diena

arba koks gražus vaizdas iš užstrigusio Space Mountain

Po gana gerai praėjusios nakties autobuse, mus pasitiko saulė, kurios buvome labai pasigedę. Ir štai išlipus pirmajame sustojime, Prancūzijos žemėse, dvelktelėjo šiluma, ir net gi 8 ar 9 valandą ryto jau galėjome iki degalinės bei parduotuvės keliauti prasisegę striukes ir paltukus :D Po gero poros valandų kelio pagaliau išlipome ir mūsų taip lauktajame Disneylende. Na ir štai, gavome nurodymus kada grįšti ir pasileidome link įėjimo, net nenutuokdami kas ten mūsų laukia. O kad pasiektume patį įėjimą, kuriame reikėjo parodyti bilietus, mums teko keliauti gal 15-20 minučių :D na iš štai, įėjus mus pasitiko tikrai gražus vaizdas.

Aplink buvo be proto daug parduotuvių, pardavinėjančių visokiausius panašius daikčiukus su herojais.

Na ir štai :D pirmasis atrakcijonas į kurį ėjome, buvo Space Mountain. Atstovėjome eilę, ir paskutiniai įsėdome į likusias laisvas vietas. Ir štai pajudėjome. Pradžia buvo tikrai wow, mus staigiai iššovė ir tik bamt, sustojom. Obaa. Pradžioj galvojom, kad čia dalis atrakcijono. Bet kai praėjo kelios minutės ir mes nepajudėjome, supratom, kad kažkas ne taip. Prasidėjo panika. Mes aukštai, šalta, pučia vėjas, ir kabam vos ne žemyn galvomis ir niekas net nesiteikia angliškai pasakyti kas nutiko. Kažką burba prancūziškai per garsiakalbį, bet kad ten nė vienas prancūzas su mumis nesedėjo, neesmė. Ir pagaliau pagaliau. Po kokios valandėlės pagaliau sulaukėme ateinančių išsišiepusių darbuotojų. Priėjusios jos mums tik “enjoy the view, enjoy the view”, o kad visi jau sėdi raudonais veidais, nes vis tik kraujas teka į galvą,tai dzin. Pralaukus dar kažkiek laiko mus tiesiog paemė, ir kiekvieną iškėlė. Išlipus teko lipti laiptais žemyn, o man galvytė jau sukasi, kojytės nebelaiko, bet juk nee,nieko tokio :D kaip atlyginimą už visą tą stresą, gavome Fast pass( be eilės) į tą atrakcijoną, bet kai kas net nebe imė jo ir bėgo kuo toliau :D na ir štai su tokia pradžia pradėjome savo dieną ten :D laikas bėgo žiauriai greitai. Aplankėme visus ekstremaliausius atrakcijonus, nors jie, palyginus su Mirabilandija, tik vaikų žaidimai :D aišku užsukome ir pavalgyti, išvaikščiojom turbūt visą parką, apėjome beveik visas parduotuves ir prisipirkome suvenyrų, kurių kainos KOSMINĖS :D

Sutartu laiku turėjome grįžti į autobusą, bet čia ir vėl. Turėjome tik vieną telefoną, ir nežinojome ar jis rodo Prancūzijos laiką, ar Lietuvos. Jeigu Lietuvos, tai mums jau ragas, nes reiškias mūsų jau visi laukia beveik VALANDĄ :D tad abejodami vos ne bėgomis pasileidom link autobuso. Mūsų džiaugsmui laikrodis rodė Prancūzijos laiką ir mes neužsitraukėme visų rūstybės :D Na o susėdus ir pajudėjus autobuse, gidė mus nustebino pranešusi, jog važiuojame pasigrožėti naktiniu Paryžiumi iš eifelio bokšto!!

o va čia ir ištiko mane pirmasis panikos, kaip čia pavadinus, priepuoliukas :D teko keltis su liftu, kurio šonai buvo peršviečiami ir viskas matėsi. Situaciją pasunkino ir prieš kėlimąsi išgirsti kažkokios moters šauksmai, atrodė, kad kažkas ten kiaulę aukštai skerdžią. Taip klykė. Na bet šiaip ne taip, pusiau užsimerkus pasiekiau mūsų tikslą, antrąjį aukštą :D o iš ten jau fantastiškas vaizdas. VISAS Paryžius po kojomis. Taip gražu, šakės! Nors nuotraukos niekada neperteiks realybės, bet pasigrožėkite!

Na, o sušalus visi leidomes žemyn ir sėdome į autobusą, kuris pajudėjo link mūsų nakvynės vietos. Tai buvo jaukus labai viešbutukas, esantis netoli Paryžiaus, Euro Hotel. Taip pralekė mūsų pilna įspūdžių trečioji diena. Na o sekančią dieną laukė Paryžius ir buvęs didžiausias prekybos centras pasaulyje!!

 

 

 

 

 

mušeikos kapeikos

2 diena

arba Was ist das?

Kaip jau turbūt ir supratote iš aukščiau esančios eilutės, ši diena buvo kaip gidė pasakytų “vokiška”. Kėlėmės anksti anksti ryte. 6 valandą jei neklystu. Nusiprausėme, susidėjome daiktus ir keliavom į ‘restoraną’, kuriame mūsų jau laukė pusryčiai. Kadangi buvo švediškas stalas, daug pasirinkimo, tai visiems visko užteko iki soties ir buvo labai skanu.

mūsų super duper dviaukštis busiukaaas

Mano kamurkytė :D

Po pusrytėlių visi lėkė į kambarius, kad kuo greičiau užsiimti eilę prie lifto, nes mūsų virš 70,o į liftą telpa tik po du žmones. Juk niekas nenorėjo tįstis savo lagaminų ir tašių keturis aukštus žemyn :D Na ir šiaip ne taip pajudėjome iš vietos. Mūsų laukė maždaug valandos trukmės kelionė iki Berlyno. Per tą laiką gidė Lina labai labai labai daug pripasakojo mums tiek apie Berlyną, tiek apie pačią Vokietiją. Buvo tikrai įdomu. Na ir štai jau išlipome Berlyne, prie garsiojo Berlyno Zoologijos Sodo, kuris ir buvo mūsų pirmasis lankytas objektas. Kelionę jame pradėjome nuo akvariumo. Ten buvo tieek daug visokių žuvų,žuvelių ir kitokių gyvių, kokių gyvenime nesu mačiusi. Štai, pasigrožėkite ir jūs.

Na o po akvariumo sekė ilgas ilgas vaikščiojimas po patį zoologijos sodą. Jis tikraai didelis, ir atstumai nemaži :D gana vargino.

Tas apatinis liūtukas yra dėmesio auka. Kai aplink jį neprisirinkę žmonių, jis imdavo riaumoti. Bet toooooks garsas, jūs neįsivaizduojat. Atrodo viskas aplinkui sprogs :D

viršuje dešinėje esančios beždionėlės labai labai mėgo pasimušt viena su kita :D

Na o po zoologijos sodo užėjome dar į kažkokią bažnytėlę ir po to sulaukę šimtinio miesto autobuso sulipome visi į jį. Deja, vairuotojas buvo be nuotaikos ir pradėjo rėkti kodėl mes bilietus norim pas jį pirktis, o nenusipirkom kažkokiam kioske, kuris sekmadieniais kaip tyčia nedirba. Jis rėkė rėkė rėkė ir galiausiai privažiavo mūsų stotelę, kurioje mes visi gražiai ir išlipome :D ot zuikiai :D na ir laukė kelionė po istorines Berlyno vietas.

Po jų turėjome daug laisvo laiko, bet visi kaip susitarę pasileidom bėgti link McDonaldo, nes buvome žvėriškai išalkę. Na o po to sekė suvenyrų parduotuvės, nes daugiau niekas pas juos sekmadieniais NEDIRBA. Jokios parduotuvės, NIEKAS. Na ir galiausiai po valandos laukimo sulaukus autobuso savo, kuris pasiklydo, džiaugsmingai sėdome į autobusą ir pajudėjome link Paryžiaus. Mūsų laukė vienintelė naktis autobuse, kuri pralekė ne itin sunkiai ir visai greitai! Na o išaušus rytui mūsų laukė Disneilendas! Mes net sapnuose nesapnavom, kad galime patirti tai ką ten patyrėme…

 

 

 

 

pradžių pradžia

Pirmoji diena
arba Itališkos salotos ir tūsas Lenkijoje

Ką gi, ką gi.. Nuo ko viskas prasidėjo? O gi nuo to, kad mano slapčiausių svajonių sąraše buvo toks punktelis “aplankyti Paryžių”. Norėjau per naujuosius metus ten vykti, nes kaip tik buvo organizuojama kelionė, tačiau gavau gerą pasiūlymą čia sutikti naujuosius, tad tuos planus atidėjau vėlesniam laikui. O kada gi bus puikus laikas, jei ne pavasario atostogos? Taip norėjosi pabėgti nuo to sniego ir šalčio. Užsiminus tėčiui, kad ten noriu, jis nesuteikė daug vilčių. Realiai žinojau, jog vis dėl to neišleis manęs ten, bet visą savaitę iki sulaukiau atsakymo, galvoje kūriau planus kokia bus mano reakcija, kai pasakys, kad važiuoju. Ir aš išgirdau tą patį geriausiąjį “TAIP”. Padėjau ragelį ir pradėjau klykti, rėkti, šokinėti iš laimės, lakstyti iš vieno kampo į kitą. Vis tik, AŠ VAŽIUOJU Į PARYŽIŲ!!
Na ir mūsų kelionė prasidėjo susirinkus keliauninkų komandai (Arnas,aš ir Ieva). Keliavome į Vilnių, kuriame dar praleidome puikų vakarą mieste. Naktį, pamiegojus vos porą valandų, teko keltis ir važiuoti į vietą, kur mus turėjo pasiimti autobusas. Ta pačia kryptimi tą naktį išvažiavo 3 firmų autobusai :D Kad ir pavėluotai, bet sulaukėme ir savo autobuso. Jis jau buvo pilnas, nes Vilnius buvo paskutinė stotelė. Autobuse buvo didžiulis šurmulys, mat vyko beprotiškai daug jaunimo. Klasė iš kažkokios Kauno mokyklos ir Šėtos gimnazijos mokiniai. keletas pavienių jaunuolių ir šeimų. Turėjome autobuse savo balsą, tokį kaip paslapčių namuose:D mums žiauriai pasisekė su gide! Pradžioj galvojau, kad ji viską skaito, nes nu tookius faktus bėrė vieną po kito, tiek informacijos, bet pažiūrėjus, neišvydau nieko jos rankose. Vyko visokios viktorinos, daug pasakojo apie Lenkiją, nes visą dieną važiavome tik per ją, po to atsakinėjome į klausimus ir panašiai. Laikas neprailgo ir vakarop atvykome į jaukų miestelį, kuriame buvo mūsų užsakytas viešbutis. Išskirstėm į kambarius, ir gavosi taip, jog mes visi gavome gyventi po vieną. Pradžioje žiaaauriai susinervavau, bet vėliau tai buvo net gi pliusas. Išsikrovėm tašes ir nutarėm eiti pavalgyti į viešbučio restoraną. Čia pažiūrėjus į meniu akys užkliuvo už Itališkų salotų, kurias aš žiauriai dievinuu. Na mes jas ir užsisakėm. Spėkit ką gavom…… :DDD desertiniam ledų indelyje pora šlykščių grybų ir salotų lapų. “Itališkos salotos” vadinasi:)) per prievartą suvalgėm, nes visgi nemažai sumokėjom ir ėjom į kambarius, į dušus ir panašiai. O po to laukė party party :D detalių neatskleisime, kam bus įdomu, tas žinos, bet juoko buvo OMG kieeeeek :D apsiverkčiau jei kas video pamatytų :D šitaip pavakaroję su sumuštekais ir agurkėliais keliavome miegučio, nes vis tik sekantį rytą teko keltis LABAI anksti. Šitaip ir pralekė pirmoji mūsų dienelė, su naujais naujadarais kaip “pažokai” ( :DDDDDDDDDDDDDD jei nežinot, tai yra pažastys ), juoku ir naujais prikoolais. O rytojus laukė labai įdomus! Turėjome praleisti visą dieną istoriniame mieste – Berlyne!

:o

Labiausiai už viską myliu tuos žmonės, kurie man neleido pasiduoti, kurie liepė kovoti už laimę iš visų, jėgų, kurie sakė: Taip saulyt, tu gali.

Retkarčiais vieno žmogaus pasakyti žodžiai labiau įskaudina, nei 2 žmonių išdavystė

Vienintelis būdas atsikratyti pagundos – jai atsiduoti.

Žinau kada reikia sustoti. Žinau kada reikia paleisti tam tikrus dalykus iš gyvenimo. Žinau kada reikia viską pamiršus judėti į priekį. Bet “aš žinau” skiriasi nuo “aš galiu”.

Kai mums sekasi , mes matome apsimetėlius . Kai mums nesiseka , pamatome savo draugus .

Įrodyta, kad :
kuo daugiau žmogus iškenčia ir išgyvena, tuo daugiau jis šypsosi.

Maždaug 90 procentų žmonių nebėra draugais su kažkuo, ką kažkada laikė geriausiu savo draugu.

Tas jausmas, kai pats nebesusigaudai ką jauti…

Koks keistas Gyvenimas…. Amžinai mes ieškome, amžinai nerandame, o suradę netikime. Bet manau sunkiausia žmogui yra tada, kai turi dvi rankas ir neturi ką apkabinti. Todėl nereikia ieškoti, nes tai kas gražu, nuostabu ir tikra, ateina savaime. O kai jau turi tą vienintelį žmogų – mylėk, tylėk ir niekad neišduok, kad nuostabios akimirkos nesibaigtų….

Aš tavęs nemylėsiu tik tada, – kai nebylys pasakys kurčiam, kad aklas matė, kai bekojis vaikščiojo ant vandens.

Kažkada kažkas yra pasakęs ”Būk tokiu žmogumi , kokį norėtum sutikti.”

Taip, aš pasikėlus, bet juk pilkos pelytės būna niekinamos. Taip, aš melagė, bet kartais tiesa skaudina.Taip, aš svajotoja, bet be svajonių būtų nuobodu gyventi.Taip, aš atrodau bejausmė, bet iš tiesų esu jautri mergaitė kaip ir visos. Taip, mano šypsena dažnai būna dirbtinė, bet tikra skirta ne daugeliui.

Žmonės- nepastoviausias dalykas gyvenime. Jie ateina, išeina, o po jų ateina kiti, kurie daro tą patį. Jie sukandžioja sielas, purve išvolioja širdis, užmuša šypsenas ir palieka gyvenimus. Toks gyvenimas? Taip turi būti? Ne. Mes patys sugadinom pasaulį, patys padarėm taip, kad viskas būtų taip sumautai purvina. Pavieniai žmonės papostringauja, koks blogas gyvenimas ir toliau gyvena su baime kažką keisti.

Ir pažadėjęs pasilikti žmogus, beveik visada išeina

Stiprūs žmonės visada šiek tiek grubūs, gašloki, mėgsta sarkazmą ir daug šypsosi!

Meilė neturi būti tobula , ji turi būti tikra.

Mūsų abejonės verčia mus prarasti tai, ką galėtume atrasti, jeigu nejaustume baimės.

Visada būk, koks esi. Nekreipk dėmesio į žmones, kurie sako, kad turi keistis. Net jei ir būtum tobulas, žmonės vis viena kažką prikišinėtų.

Su laiku suprasite, kad svarbu ne draugų kiekis, o kokybė.

šimtadienis

Taigi, nors ir senokai jau pralekė ši šventė, bet tik dabar radau laiko apie ją papasakoti. O ruošemės mes ilgai, labai labai ilgai. Visi sėdėjimai po pamokų, savų dvyliktokų gaudymas koridoriuose ir filmavimas, kūrimas and so on. Paskutinėmis dienomis mokykloje tekdavo užsisėdėti iki vėlumos, o ketvirtadienį iš mokyklos pavyko išeiti tik 8 valandą, kai pagaliau baigėm savus darbus. O dirbom mes labai smarkiai. 

ir pagaliau išaušo penktadienis, kuris pradžioje nežadėjo nieko gero :D susirinkome 9h visi trečiokai Garse ir prasidėjo repeticijos, repeticijos, repeticijos, paskutinieji pakeitimai ir panašiai. 11 valandą išėjome sveikinti savų dvyliktokų. Apdovanojome juos medaliais, pusatestačiais (sunkiai visiems sekėsi ištarti šį žodį), taip pat tooortu, kuris tikimės buvo skanus ir simboliu jau tapusi kalendorių, kuris ne tik skaičiuos paskutines dienas,o ir primins jiems pačias smagiausias jų kartu patirtas akimirkas! Buvo taip gera matyti visus laimingus. O dar labiau širdutę paglostė jų dėkojimai, jog klasę papuošėme geriausiai!  Po to turėjome šiek tiek laisvo laiko. Kas valgė, kas reikalus tvarkė.Na ir štai jau generalinė, į kurią atskuodžiau turboquattro greičiu, persirengiau ir bėgau ant scenos. O va čia ir nutiko tai, dėl ko dar mėnesį jausiu nenormalius kojos skausmus. Mūsų ekstra sugalvoootas triukas pavyko ne taip kaip tikėjomes, ir iš scenos jau sunkiai beišėjau..:D tačiau,aš  nebūčiau aš,jei nebūčiau vistiek toliau dalyvavusi normaliam pasirodyme. Aišku tos vietelės teko atsisakyti ir apsieiti be jos. Bet galiu pasakyti, kad buvo tikrai gražu žiūrėti į visų pasirodymus ir į laimingus ketvirtokus,buvo verta tiek stengtis!

Filmukas - https://www.youtube.com/watch?v=yZBE-2dt9fM
Pasirodymo daina - https://soundcloud.com/karolis-vy-ius/4e-simtadienio-daina

there is nothing impossible

pažiūrėjusi šį filmą, negalėjau nepapasakoti apie jį jums. Ne, čia nebus dar vienas idijotiškas filmas,kurio pabaiga aiški vos tik prasidėjus filmui,kuriame tyčiojasi iš žmonių,nieko panašaus. Tai yra filmas suvirpinęs kiekvieną mano dalelę. Ir įstrigęs gyliai į širdį. Privertęs susimąstyti, kaip mes nežmoniškai nevertiname savo šalia esančių žmonių, artimųjų. Nesuprantame, kokie jie mums yra beprotiškai svarbūs, kol jų netenkame. KIEKVIENAS privalo pažiūrėti šį filmą. Tik siūlau žiūrėti jį žiūrėti ne su kompanija, ne dviese, o vienam. Pažiūrėję suprasit kodėl.. Ir nepatingėkit dabar atsiplėšti nuo ekrano, ir savo brangiems žmonėms pasakyti kokie jie jums svarbus, pasakyti kaip juos mylite, juk niekada nežinote kada bus paskutinis kartas, kai juos matote. Kad netektų gailėtis. Apsikabinkit. Juk tai nieko nekainuoja :)

karantinas rocks!

Nes karantinas yra geriausias dalykas, kuris galėjo nutikti!!

Nerealus laikas praleistas Vilniuje! Studijų mugė, vos nenuvažiavimas ne į tą miesto galą, pasivažinėjimas autobusais, aplankyta daug naujų vietų, suuper vakaras ir naktis,užgavėnių šventė, coffee inn’as, Tigeris ir dar daug smagių akimirkų!

Užgavėnių šventė

chill at Studio9

aplankėm ir “Pianoman”

patys skaniausi mini zefiriukaai ir kava, kas gali būti geriau?

naktiniai užkandžiai!

žodžiu daug siautulio, nerealių akimirkų,šypsenų ir juoko! Su mielu noru pakartočiau tokias netikėtas atostogas:p

kitaas nuotraukas išvysite facebook’e :D

http://ask.fm/Ramintaaaaa

Sidabrinė Naktis 2013

Sulaukiau prašymų apie ją parašyti, taigi šviežiausios naujienos iš to griausmingo vakaro čia! Pastaroji savaitė šokėjams buvo gana įtempta. Vos ne kiekvieną pertrauką ar pamoką galėdavai koridoriuose išvysti kažką šokant. Per ilgąsias pertraukas visi norintys rinkdavosi aktų salėje ir šokdavo. Aš buvau ne išimtis :D teko daug padirbti, išmokti ko nemokėjom, kurti žingsnius, kurių nežinojom :D Mano ketvirtadienis pralekė šokant penkias valandas, o penktadienį pusę 5 visi šokėjai pradėjo rinktis bendruomėnių rūmuose. Visi pasipuošę, išsipuošę, kai kurių buvo neįmanoma net pažinti. Panelės iš ančiukų virtusios tikrom gulbėm. Ir ką, kas repetavo, kas bendravo, emociškai bandė nusiteikti, bet visi laukė 6 valandos, laukė pradžios :D bet aišku niekas nebuvo taip lengva. Mum dar gerokai patampė nervus, kol išleido šokti :D Na ir štai, prasidėjo viskas. Poros buvo suskirstitos į srautus. Trečiokai į penkis, ketvirtokai į du. Ir taip visi šoko ir prašoko visus šokius. O buvo visko. Ir drebančios rankos, ir pamiršti žingsneliai,ir šokimas ne ta puse, ir iš vis nėjimas šokti.. :D Bet nepaisant visko buvo žiauriai faina! Tas geras jausmas jau sušokus šokį! Na po visų pašokimų, tarp kurių buvo daug kitų nuostabių pasirodymų, buvo trumpa pertraukėlė visiems pasišokti. Aišku turbūt visi ir šoko savose porose išmoktus šokius :D na o po to laukė kai kam smagiausia dalis, tai apdovanojimai. Vistik čia buvo konkursas :D Na ir labai labai likau nudžiuginta išgirdus savo vardą ir pavardę tarp tų kelių porų laimingųjų,gavusių paskatinimą :D Sveikinimai ir kitiems šaunuoliams!:* Bet juk ne tai svarbiausia. Svarbiausia smagiai praleistas laikas!Na o po to aišku laukė afterparty ir panašiai. Tai tieeek.

Va va čia  galite pamatyti beveik viską kas vyko. Visus gražumus ir visus fail’us :D

na o dabar truputis nuotraukėlių

it is worth fighting

We gotta fight, fight, fight, fight, fight for this love
If it’s worth having, it’s worth fightin’ for, oh

Gyvenimas – tai nuolatinė kova. Kova su aplinka, su pasauliu, su žmonėmis, su silpnybėmis, su norais, su troškimais, su pagundomis, su pačiu savimi. Tai kova ne vieno raundo. Tu kauniesi visą savo gyvenimą. Vieną kartą laimi tu, kitą kartą tave sutriuškina gyvenimas. Kerta per pačią skaudžiausią vietą, sugniuždo tave, priverčia jaustis nieku. Tu nebeturi nieko, nebelieka nieko.. Tačiau kitą akimirką tu vėl stojiesi ir vėl kauniesi. Kauniesi iki paskutinio atodūsio. Dėl savęs.